Sausio 13-oji užaugino kartą, kuri jau turi savo vaikus. Jai – 35-eri. Žvarbaus, sniegingo ryto sutemos pražydo, kai mūsų Progimnazijos langai nušvito žvakių liepsnelėmis. Prasidėjus pirmai pamokai, užgeso šviesos, kabinetų durys liko atviromis. Atviromis bendrystei, kuri buvo rišama čia dirbančių mokytojų prisiminimais apie Sausio 13-osios naktį. Pamėginome su mokiniais pasidalinti tuo, ką savyje nešiojame ir brandiname ketvirtą dešimtmetį – LAISVĖS pajauta ir jos kaina. Dar esame tie, kurie žinome, kas yra nelaisvė, todėl ir mūsų žinutėje – jautri, kaip gražiausio instrumento styga, emocija, pasiekusi mūsų vaikus. Toje pačioje žvakučių šviesoje pagerbėme žuvusius ir jų atmintį – sugiedojome Tautinę giesmę, kuri prasiveržė iš kiekvieno kabineto pro tas pačias atviras duris ir nematoma gija sujungė mus tuščiuose, bet subtiliai skambančiuose koridoriuose. Taip prasidėjo pirmoji pamoka Liudviko Stulpino progimnazijoje.
Antra pamoka – Laisvės gynėjų dienai paminėti skirtas renginys ,,Laisvė yra…”. Į renginių salę sugužėjo 5-8 klasių mokinių atstovai, pradinių klasių mokiniai. Pastarieji, pasipuošę tautine simbolika greitai įsitraukė į renginio srovę: kartu dainavo, klausėsi mokinių samprotavimų apie Sausio 13-osios prasmę ir laisvės suvokimą. Šaunu, kad mokiniai klasių valandėlėse tyrinėjo šią atmintiną datą ir pasiruošė trumpiems pranešimams. Tiesa, kad viskas, kas pasakyta ir padaryta – tai priminimas ateinantiems Lietuvos valstybės kūrėjams, mūsų vaikams. O vaikai neleidžia užsimiršti ir suaugusiems, kokia trapi yra LAISVĖ ir kaip svarbu atminti bei pagerbti tuos, kurie už ją kovoję žuvo.
Informaciją parengė dorinio ugdymo (etikos) ir istorijos mokytoja Eglė Dičiūnė
